Nacionalinis miškų susitarimas – svarbių susitarimų pasiekta, tačiau esminiai klausimai neišspręsti

Daugiau nei metus trukęs Nacionalinio miškų susitarimo procesas baigiasi ir jau yra paskelbtas galutinis susitarimo tekstas, kuris buvo rengiamas bendrakūros būdu, įtraukiant į šį procesą apie 400 skirtingų profesijų ir sričių atstovų. Per metus surengta 150 įvairaus formato renginių, o galutinis susitarimas vyko devyniose teminėse grupėse, iš kurių susitarti pavyko tik šešioms. 

Pirmadienį Seime vykusioje spaudos konferencijoje “Nacionalinis miškų susitarimas – ar susitarta dėl esminių pokyčių?” aplinkosaugininkai, mokslininkai ir bendruomenių atstovai pristatė, kokie pokyčiai numatyti ir kokiems svarbiems sprendimas, dėl kurių nerasta sutarimo, prireiks politinės valios.

“Proceso metu išryškėjo dvi iš esmės skirtingos vizijos Lietuvos miškams. Viena jų nori išlaikyti esamą situaciją ir net sustiprinti medienos gavybos kryptį. Kita – numato esminius pokyčius balanso link, kur saugomos teritorijos pilnai saugomos, plynus kirtimus keičia gamtiškoji miškininkystė, bendruomenės įgauna tikras galimybes spręsti dėl šalia esančių miškų ateities, pripažįstami dvasiniai ir kultūriniai visuomenės poreikiai, plėtojama nemedieninė ekonomika ir Lietuva tampa gamtinio turizmo ir sveikatinimo miškuose lyderė Europoje, o medienos gavyba mažėja, nes palaipsniui pereinama prie tikrai tvarios ir žiedinės medienos produktų gamybos bei vartojimo.” – savo kalbą pradėjo Lina Paškevičiūtė, Aplinkosaugos koalicijos vadovė.

Ar tikrai miškai tvarkomi tvariai?

“Svarbu suprasti, kad įtampos dėl miškų valdymo kyla todėl, kad Lietuvos miškai šiuo metu nėra valdomi tvariai. Nors formalūs tvarumo rodikliai yra tenkinami, tačiau esminiai kriterijai rodo priešingai. Tai patvirtina ir neseniai atliktas Valstybės kontrolės auditas – miškų biologinė įvairovė skursta, miškai vis mažiau prisideda švelninant klimato kaitą. Net du trečdaliai saugomų teritorijų miškų šiuo metu skirta medienos gavybai, kertant miškus vyrauja gamtai nepalankūs ir visuomenę piktinantys plyni ir atvejiniai kirtimai.” – esamą situaciją trumpai apžvelgė Lina Paškevičiūtė. 

VU geomokslų instituto mokslininkas Dr. Ričardas Skorupskas antrina, jog neužtenka kosmetinių pokyčių, kaip valdomi Lietuvos miškai. “Miškų naudojimas turi būti subalansuotas taip, kad nebūtų pažeidžiamos ekologinės ribos ir būtų atliepiami socialiniai poreikiai. Tam neišvengiamai turi būti peržiūrėtos su miškais susijusios ekonomikos kryptys bei miškininkavimo būdai ir įgyvendinti esminiai pasiekti sutarimai.” 

Klimato kaitos sprendiniai miškuose 

“Vienas iš svarbių pasiektų susitarimų – tai įsipareigojimas suderinti klimato kaitos krizės sprendinius su biologinės įvairovės išsaugojimu, pripažįstant senėjančių, brandžių miškų bei dirvožemio indėlį kaupiant anglį. Taip pat sutarta iki 2050 metų padidinti miškingumą iki 40 procentų, sodinant įvairiarūšius ir įvairiaamžius, klimato kaitai atsparius miškus, vystant agromiškininkystę.” – pasiektus susitarimus vardijo Ričardas Skorupskas. 

“Siekiant jog vertingiausi miškai būtų apsaugoti, sutarta tobulinti miško grupių sistemą, integruojant klimato kaitos poveikio mažinimo tikslus, socialinius, kultūrinius bei dvasinius poreikius ir pagal tai numatant ūkinės veiklos apribojimus, nes šiuo metu daugiau nei 80 proc. miškų skirta ūkiniams tikslams ir tik 2,6 proc. rekreacijai bei 10 proc. ekosistemoms”.

Deja, nepavyko pasiekti miškų apsaugai svarbaus susitarimo – pilnai apsaugoti saugomų teritorijų juose atsisakant ūkinių miškų. Tačiau reikšmingi pokyčiai ir ten numatyti – sutarta saugomų teritorijų miškuose plėtoti gamtai artimą miškininkystę, atsisakant daugumos plynųjų kirtimų ir harmonizuojant miškininkystę su bioįvairovės apsauga.

Sutarta didinint socialinę miškų vertę

Miškų socialinė dalis – kertinė miškų politikos tema, kurioje pavyko pasiekti susitarimą, nors iki šiol miškų politikoje buvo beveik ignoruojama. Nacionalinio miškų susitarimo dalyviai sutarė, jog reikia didinti socialinę  – rekreacinę miškų vertę, šalia išskiriant kultūrines ir dvasines miškų funkcijas.  

Vienas esminių susitarimų, kurį raginama nedelsiant įgyvendinti, tai šalia miestų, gyvenviečių ir kaimų numatyti apsauginius miškus. “Sutarta, jog gyvenamųjų teritorijų kaimynystėje esantys miškai turi būti skirti gerinti gyvenamosios, gamtinės ir rekreacinės aplinkos kokybę, neigiamiems klimato kaitos padariniams kompensuoti, todėl ten turėtų būti vykdoma tik tausojanti gamtinė miškininkystė, palaikant aukštų medynų dangą, kas iš esmės reiškia plynų kirtimų atsisakymą.” – džiaugėsi Monika Peldavičiūtė. 

Dar viena svarbi žinia visuomenei, jog iki dabar bendruomenės ar privatūs asmenys norėdami mišką priskirti rekreacinėms reikmėms, susidurdavo su reikalavimu ten privalomai įrengti infrastruktūrą, nuo šiol šis reikalavimas nebus taikomas. Taip pat sutarta pagal poreikį rekreacinius miškus išskirti į aktyvaus ir pasyvaus poilsio zonas, vystyti visame pasaulyje vis labiau populiarėjantį gamtinį turizmą ir miško terapiją. 

Nemedieninės miškų ekonomikos plėtra 

Proceso metu pasiektas susitarimas, jog šalyje turi būti vystoma ir vis didesnį svorį įgytų nemedieninė ekonomika, tam susitarta paruošti valstybinį nemedieninės ekonomikos planą. 

“Ateities ekonomikos žalioji transformacija galima tik tokiu atveju, jei miškų sektoriaus ekonomikos augimą atsiesime nuo vis didėjančio žaliavų naudojimo poreikio, tai svarbi Europos žaliojo kurso nuostata, kurią svarbu įgyvendinti.” – kalbėjo Mindaugas Potapovas, fitoterapijos sąjungos ir asociacijos atstovas. 

M.Potapovas pabrėžė, jog svarbu užtikrinti, kad kirtimų normos ir medienos tiekimo apimtys iš Lietuvos miškų nedidėtų. lgalaikėje perspektyvoje netgi galėtų mažėti –   sumažinus eksporto apimtis, pritaikius žiediškumo ir kaskadinio naudojimo principus, perorientuojant į ilgalaikius produktus, kuriant didesnę pridėtinę vertę. Nors pasak pranešėjo, šito ekonomikos grupėje sutarti nepavyko, tačiau politikus ragino laikytis Žaliojo kurso gairių.

“Siekiame, kad Lietuvos miškų politika būtų ne mažiau ambicinga nei ES miškų strategija, kuri yra Europos lygiu pasiektas kompromisas dėl miškų ateities, t.y. 30% šalies ploto saugoma, 10% – griežtai saugoma, taip pat išskirti socialinės paskirties miškai aplink gyvenvietes ir urbanizuotas teritorijas. Norint subalansuoti ekologinę, socialinę ir ekologines naudas miškų politikoje ūkiniai miškai Lietuvoje turėtų sudaryti ne daugiau kaip 50% visų miškų, didėti socialinis bei nemedieninis miškų panaudojimas.” – aplinkosaugininkų siekius apibendrino Lina Paškevičiūtė. 

Pokyčių reikalauja nedelsiant

Tačiau bendruomenes neramina, kada bus įgyvendinti sutarti pokyčiai, kadangi šiuo metu vyksta miškų schemų ir kirtimų planavimas pagal senas taisykles, kuriuose sprendiniai numatomi dešimčiai metų į priekį.

“Lietuvoje šimtai tūkstančių gyventojų gyvena prie miškų – ar tai būtų didieji miestai, ar nedideli kaimeliai. Ir šalia augantys miškai turi didelę ir esminę įtaką jų gyvenimo kokybei, o tie, kurie gal tiesiogiai ir prie namų neturi augančio miško, iš tiesų irgi naudojasi miškų teikiamomis naudomis – todėl svarbu kuo skubiau priimti sprendimus ir įgyvendinti sutartus pokyčius, kad šiuo metu rengiami dokumentai nevestų mūsų į kitą pusę ir nesunaikintų turimo potencialo” – spaudos konferenciją užbaigė Jurgita Rotomskienė, Vokės bendruomenės atstovė. 

Dalintis:

Daugiau:

Įrankiai

ATMINTINĖ – Kaip paskelbti Ąžuolą saugomu?

Ką reikia padaryti, kad šimtamečiai medžiai senoliai, taip pat išskirtinės išvaizdos ar moksliniu požiūriu vertingi medžiai taptų matomi, gerbiami ir saugomi? Kad jie nebūtų kliūtis, kurią reikia pašalinti statant pastatus, tiesiant kelius ar geležinkelius? Ką daryti radus brandų ar senolį ąžuolą? Kaip užtikrinti jam tinkamą apsaugą: Kaip suteikti Ąžuolui gamtos paveldo ar gamtos paminklo statusą?