Gamta ir kūryba I: Ekosomatika ir pojūčių raštingumas – kai įkvėpimas ateina per pojūčius

„98% žmonijos istorijos, 99,9% mūsų protėvių gyveno, kvėpavo ir sąveikavo su pasauliu, kurį jie suvokė kaip gyvą, persmelktą gyvybinės jėgos, kupiną jėgų, su kuriuo palaikė nuolatinį ryšį. Ši gyvo pasaulio vizija buvo mūsų natūrali būsena. Tai nebuvo teorija ar filosofija – tai buvo jaučiama patirtis.“
– Joshua Michael Schrei

Ši straipsnių serija „Gamta ir kūryba” – tai kelionė per gamtos ir kūrybos sankirtas, kurioje tyrinėsiu, kaip gamta veikia kūrybiškumą – ne tik per estetiką ar simbolius, bet ir per archetipus bei mitus, mokslą, pojūčius bei emocinį aiškumą. Kiekvienas įrašas bus kvietimas sugrįžti į pojūčius, atrasti kitokį mąstymą, pabūti su nežmogišku pasauliu – ir įsiklausyti, ką jis sako tavo kūrybai. Remdamasi mokslo įžvalgomis, asmeninėmis patirtimis ir miško terapijos praktika, kviesiu tave patirti kūrybą ne galvoje, bet visu kūnu – ten, kur ji ir prasideda.

Kviečiu žengti pirmą žingsnį – „Kai kūryba šnabžda medžių kalba„

Eko-somatika – kelias į kūno išmintį?

Gal sunku įsivaizduoti, bet visi žmonės kadaise buvo vietiniai (indigenous). Jų patirtys buvo giliai įsišaknijusios gamtiniame pasaulyje, o pojūčiai – persmelkti kraštovaizdžio. Būdami įsiraizgę į ekosistemas, kaip jų dalis, mes buvome tarsi vienas kūnas.

Tačiau ši pirminė, įkūnyta būties forma buvo kažkadais strategiškai atskirta. Ir ši atskirties trauma, giliai įsišaknijusi mūsų kultūroje, kuria gyvenimo būdus, santykių modelius ir elgesio įpročius, dažnai prieštaraujančius gamtos išminčiai.

Eko-somatika (angl. eco-somatics) – tai tarpdisciplininė sritis, siekianti atkurti pirminį ryšį su gyvybe per kūno išmintį, jungiant somatiką (kūno pojūčių, judesio praktiką) su ekologiniu sąmoningumu ir ryšio su gamta ugdymu. Ji remiasi nuostata, kad žmogaus kūnas nėra izoliuotas nuo aplinkos, bet yra nuolatiniame sensoriniame, kinestetiniame ir emociniame dialoge.

Eko-somatinis požiūris ir praktikos pažadina įsišaknijusią žemišką atmintį ir grąžina mus namo – į jautrumą. Tai kvietimas susijungti su savo kūno išmintimi ir per tai – gyventi tarpusavio ryšyje su gamta. Buvimas gydančiame Žemės, Miško ir Vandens lauke reguliuoja nervų sistemą, sugrąžina mus į natūralius ritmus, sužadina smalsumą, nuostabą ir įkūnytą gyvybingumą. Tinkamai įsišaknijusios jos gali atsverti kultūrą, kuri mus nujautrina.

Įkūnytas priklausymo jausmas (Embodied Belonging)

Visa tai kalba apie sugrįžimą į gyvenimą. Sugrįžimą į ryšį su savo jutiminiu „aš“. Kai jaučiamės iš tikrųjų gyvi, mes esame jutimiškai atviri, imlūs ir reaguojantys į mus supantį pasaulį, į žemės kūną ir į kitas būtybes. Būtent iš šios būsenos vystosi mūsų ekologinė tapatybė ir tikrasis kūrybiškumas.

Kaip sako *Davidas Abram, „Jutiminis suvokimas yra tarsi šilkinis nematomas tinklas, jungiantis mūsų atskiras nervų sistemas į vientisą ekosistemą. Tik būdami jautrume, visiškai įsijautę į tai, kas yra, mes mokomės būti su visa savo visuma – su visomis egzistencijos gijomis. Kai jaučiame tiek vidinį, tiek išorinį kraštovaizdį, suvokiame, kad tai yra vienas ir tas pats. Toks jautrumas tirpdo ribą tarp „aš“ ir „kita“ bei dualistinį mąstymą. Būtent per tai mes galime pasiekti savo giliausią, pirminį žinojimą.

*Davidas Abram – geofilosofas ir kultūrinės ekologijos atstovas, knygų „The Spell of the Sensuous: Perception and Language in a More-than-Human World” ir „Becoming Animal: An Earthly Cosmology” autorius. Davido tyrinėjimai apima patirties ekologiją – tai būdai, kuriais jutiminis suvokimas, kalba ir nuostaba formuoja mūsų santykį su gyvąja žeme bei žmogaus gyvūniškumu.

Mūsų žmogiškasis kūnas – tai žemės kūno mikrokosmosas. Kitaip tariant, kiekviena būtybė yra žemės būdas būti – skirtinga sąmoningumo išraiškos forma. Kiekvienas iš mūsų esame tarsi gija santykių audinyje, nusidriekusiame per erdvę ir laiką iki pat pradžios – kai Visata pradėjo formuoti ryšius. Mūsų buvimas čia kyla iš evoliucinės būtinybės jungtis ir patirti sąveiką. Kaip rašo Davidas Abram knygoje Becoming Animal:

„Mes pernelyg lengvai pamirštame savo kūnišką priklausomybę daugiau nei žmogiškam pojūčių ir jautrumo tinklui. Mūsų kūnai susiformavo per subtilų abipusiškumą su gyvos žemės paviršiais, garsais ir formomis – mūsų akys evoliucionavo nuolat bendraudamos su kitomis akimis, o mūsų ausų struktūra pritaikyta vilkų staugimui ir žąsų gagėjimui… Mes esame žmonės tik būdami kontakte ir bendrabūvyje su tuo, kas nėra žmogus.“

Kai gulime ant vėsios žemės ir pirštais liečiame žolę, įkūnijame seniausią protėvių paveldą: mūsų širdys plaka išvien su varlių kvarkimu ir gervių sparnų plasnojimu. Mūsų kvėpavimas pulsuoja kartu su vandenyno potvyniais ir mėnulio fazėmis – „vienu metu atiduodami save pasauliui, o kitą – priimdami pasaulį į save.“

„Umwelt”: jutiminė kiekvienos būtybės realybė – kaip skirtingos rūšys patiria pasaulį

XX a. pradžioje vokiečių biologas Jakob von Uexküll įvedė terminą „umwelt” -, siekdamas apibūdinti subjektyvų pasaulio suvokimą, būdingą kiekvienai gyvai būtybei. Umwelt – tai pojūčiais grįsta realybė, kurią kiekviena gyva būtybė patiria pagal savo jutimo sistemas, poreikius ir gebėjimus. Kitaip tariant, kiekvienas organizmas gyvena savo unikaliame pasaulyje, kuris jam egzistuoja per tai, ką jis gali matyti, girdėti, užuosti, jausti ar suprasti.

Vokiečių biologo Jakob von Uexküll įvestas terminas „umwelt“ nusako būtybės jutiminį burbulą: pasaulį, kokį ji gali patirti per savo pojūčius ir fiziologiją.

Bitės mato ultravioletinius raštus gėlėse, kurių žmogaus akis niekada nepastebės. Šikšnosparniai klauso aidų tamsoje, kur mūsų ausys girdi tik tylą. Net ir žmogaus pasaulis nėra universalus – tai tik viena iš daugelio realybių, susiformavusi iš mūsų biologinių ribų ir kultūrinių formų. „Umwelt” kviečia mus pažvelgti plačiau: pripažinti, kad esame tik viena gijelė didžiuliame jutimų tinkle. Kad iš tiesų susijungtume su gamta, turime išmokti matyti ne tik savo akimis – bet ir įsijausti į kitų būtybių pasaulio pojūtį. Tai – pirmas žingsnis norint kurti ryšį, pagarbą ir tarpusavio priklausomybę.

„Umwelt” persidengimas: paraleliniai pasauliai, kurie kartais susitinka

„Umwelt” (pojūčių realybės) persidengimas reiškia tai, kad skirtingos gyvybės formos – žmonės, gyvūnai, augalai – gali patirti bendras aplinkos detales, nors kiekviena rūšis suvokia pasaulį savaip. Kas vienam – spalva, kitam – kvapas ar virpesys. Šie pasauliai paprastai nesutampa, tačiau kartais persidengia – kai kelios rūšys pasiekia tą pačią realybės patyrimo vietą per skirtingas jutimo perspektyvas. Pavyzdžiui, medis gali būti poilsio vieta žmogui, lizdo vieta – paukščiui, kvapų žemėlapis – šuniui, bitei – ultravioletinių raštų signalas. Tokie sąlyčio taškai tampa bendros realybės tiltais – per juos įvyksta tarprūšinis susitikimas, ryšys, net dialogas. Suvokdami šį persidengimą, galime auginti jautrumą – pripažinti, kad gyvename ne viename pasaulyje, o daugiapasaulinėje Žemėje, kur mūsų patirtys pinasi, jungiasi ir veikia kitų būtybių gyvenimus. Tai kvietimas klausytis giliau, matyti plačiau ir gyventi su didesne pagarba visoms gyvybės formoms.

Pojūčių raštingumas – ar mes galime suprasti gamtos kalbą?

Gamtos „kalba“ nėra sudaryta iš žmogiškų žodžių. Ji reiškiasi per raštus, ritmus, pojūčius, ženklus ir santykius. Ji kalba per lietaus kvapą prieš audrą, paukščių migraciją, krintančius lapus, tylą prieš sningant. Mūsų protėviai kadaise mokėjo šias žinutes suprasti intuityviai – per prisitaikymą, kūnišką pajautimą ir buvimą visa savo esybe. Tai galime vadinti pojūčių raštingumu.

Šiandien daugelis mūsų yra nujautrinti – gyvename tarp dirbtinių struktūrų ir skaitmeninio triukšmo. Tiesioginį pasaulio patyrimą pakeitė ekranai, instinktyvų žinojimą – abstraktūs duomenys. Todėl gamtos kalba – tai, ką filosofas Davidas Abram vadina daugiau-nei-žmogaus pasauliu – beveik nebegirdima.

Bet ji nėra prarasta.
Per tokias praktikas kaip eko-somatika, miško maudynės, klausymosi pasivaikščiojimai, mes galime pradėti prisiminti. Nurimdami, įsiklausydami, vėl sujungdami kūną su Žeme, mes galime iš naujo išgirsti – ne žodžiais, o rezonansu. Tai tarsi iš naujo išmokti skaityti pasaulį – ne akimis, bet visa savo esybe. Ir kai išmokstame skaityti pojūčiais, pasaulis ima kalbėti.

Pojūčių raštingumas – tai gebėjimas sąmoningai suvokti pasaulį per savo kūno pojūčius: regėjimą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą, kinesteziją, vidinius signalus. Tai ne tik informacijos gavimas, bet jautrus, gyvas buvimas pasaulyje, kuris atsiskleidžia ne per sąvokas ar žodžius, o per jutiminę patirtį. Pojūčių raštingumas buvo natūrali mūsų protėvių būsena – jie suprato aplinką per kūną, reagavo į vėjo kryptį, paukščių garsus, dirvos kvapą. Šis gebėjimas nebuvo prabanga – tai buvo būtina gyvybės sąlyga.

Kinestezinis jautrumas – gamtos patyrimas per kūno geografiją

Kineztezė (arba kinestezija) – tai kūno pojūtis, leidžiantis mums suvokti savo kūno dalių judesius, padėtį ir raumenų įtampą net be regos ar kitų išorinių pojūčių. Ji yra viena iš mūsų „vidinių“ juslių, kartu su propriocepcija (suvokimu apie kūno padėtį erdvėje) ir vestibuline sistema (pusiausvyra).

Kineztezė ir gamtos patyrimas glaudžiai susiję – būtent per judėjimą, kūno padėties jutimą ir vidinį pojūčių žemėlapį mes patiriame pasaulį ne tik pro akis ar ausis, bet visa savo kūno esybe. Kai einame miško takeliu, kylame į kalną, braidome upelyje ar tiesiog gulinėjame pievoje, mūsų kūnas reaguoja į aplinkos paviršius, šlaitus, medžių išsidėstymą, vėjo kryptį ar saulės šilumą. Visa tai yra kinestezinė patirtis.

Kineztezė padeda mums orientuotis erdvėje ir sukuria giluminį pojūtį, kad esame viduje pasaulio, o ne atskirti stebėtojai. Kai sulėtėjame ir įsiklausome į savo kūno pojūčius gamtoje – kaip pėda remiasi į žemę, kaip stuburu teka vėjas ar kaip raumenys prisitaiko prie reljefo – mes ne tik pasineriam į įkūnytą buvimą, bet ir atveriame duris santykiui su aplinka.

Gamtos patyrimas per kinestezinį jautrumą tampa ne tik pojūčių įvairove, bet ir grįžimu į natūralų, daugiasluoksnį pasaulio suvokimą, kuris kyla iš vidaus – iš kūno. Tai ne stebėjimas, o dalyvavimas.

Kūryba yra kūniška

Kūrybiškumas dažnai laikomas vidiniu gebėjimu. Tačiau vis daugiau mokslinių tyrimų ir asmeninių patirčių rodo: tai taip pat išorinis santykis – su aplinka, pojūčiais, gamta.

Pirmasis kūrybinis impulsas dažnai ateina ne iš galvos, o iš kūno. Kūnas mato spalvas, girdi paukščių giesmę, jaučia medžio šiurkštumą po pirštais. Šie jutiminiai dirgikliai aktyvuoja pojūčius ir sužadina asociacijas, kurios tampa kūrybinės minties užuomazga.

Mieste šis procesas dažnai nutyla. Pojūčiai užgožiami informacijos triukšmo, ekranų šviesų, dirbtinių garsų. O gamtoje – jie vėl atsibunda. Gamta ne tik ramina – ji aktyvina visą mūsų sensorinę sistemą ir atveria duris į kūrybinį srautą.

Ar Jums kada teko pajusti, kaip kūrybinės mintys ima tekėti pačios – vos tik įžengus į mišką, pajutus šiltą vėją ar įkvėpus sakais kvepiančio oro? Tokia kūryba neprasideda nuo „reikia sugalvoti“, o nuo – „pajutau, išgirdau.„

Sensorinė stimuliacija: kai kūryba prasideda nuo pojūčių

Jau išsiaiškinome aukščiau, jog gamta kalba su mumis ne žodžiais, o pojūčiais – rega, klausa, kvapu, lytėjimu, o kartais net ir skoniu. Ji grąžina mus į kūną, į dabartį ir padeda pabusti iš mąstymo autopiloto. Tą momentą, kai pirštais palieti šiurkštų medžio žievės paviršių, išgirsti paukščio balsą ar užuodi drėgnos žemės kvapą, aktyvuojasi mūsų jutiminė atmintis – ta, kuri kuria vaizdus, asociacijas, idėjas.

Gamtoje mūsų pojūčiai ne tik atgyja, bet ir veda mus. Pasivaikščiojimas miške ar plaukimas ežere virsta ne tik poilsiu, bet ir proceso pradžia, kuri išjudina mintis, vaizdinius, metaforas.

Tyrimai rodo, kad nauji pojūčiai skatina naujų neuroninių jungčių formavimąsi. Kitaip tariant – kuo įvairesnė sensorinė patirtis, tuo lankstesnis tampa mąstymas.

Miestas dažnai siūlo monotonišką, filtruotą patirtį, o gamta – daugiasensorinę, gyvą. Tai ir yra vienas iš pagrindinių kūrybinio atgimimo variklių. Kaip teigia fraktalų teorija, kai smegenys sąveikauja su gamtoje pasikartojančiais raštais, modeliais, spalvomis ir ritmais, atsiranda daugiau galimybių nestandartiniam mąstymui.

Gėlės žiedlapių simetrija, medžių šakų fraktaliniai raštai, vėjo sukurti šešėliai ant žemės – visa tai gali tapti vizualiniu šuoliu į naujas idėjas.

Fraktalų teorija

Kaip paaiškina Benas Weissas: „kai tik pastebite, kad tam tikri raštai kartojasi vėl ir vėl, skirtinguose masteliuose, ir kiekviena mažytė dalis primena visumą, tai yra fraktalas.“ Pavyzdžiui, priartinus lapo vaizdą, galite pamatyti, kad jis primena upių tinklą, matomą iš viršaus.

Tyrimai rodo, kad žiūrėjimas į fraktalinius vaizdus gali sumažinti kortizolio – pagrindinio streso hormono – kiekį organizme iki 60% per vos 20 minučių. Šis poveikis susijęs su tuo, kad mūsų smegenys natūraliai reaguoja į gamtos fraktalus, nes jie atitinka mūsų regos sistemos struktūrą, sukeldami fiziologinę rezonansą, kuris mažina stresą ir skatina kūrybinį mąstymą

Yra manoma, kad žmogaus akis ir protas vystėsi kartu su gamta, o mūsų vaizdinio apdorojimo sistema yra pritaikyta atpažinti ir suprasti fraktalus. Net pats žmogaus kūnas – akys, kraujagyslės, nervai – sudaryti iš fraktalinių raštų. Todėl manoma, kad „streso mažinimą sukelia fiziologinis rezonansas, kai akių struktūra atitinka stebimo fraktalinio vaizdo struktūrą.“

Gamtos garsai, kurie išlaisvina mintis

Gamtos garsai – paukščių giesmės, vėjo šlamėjimas tarp medžių, bangų ošimas ar lietaus barbenimas į lapus – ne tik ramina, bet ir turi tiesioginį poveikį smegenų veiklai bei kūrybiniam mąstymui. Šie garsai kuria unikalius garsovaizdžius – natūralią, dinamišką garso aplinką, kuri aktyvina smegenų dalis, atsakingas už emocinį balansą, dėmesio koncentraciją ir vaizduotę.

Tyrimai rodo, kad gamtos garsai pagerina pažintinius gebėjimus, mažina psichologinį nuovargį ir padeda atstatyti dėmesio išteklius. Pavyzdžiui, vieno tyrimo metu [University of Sussex, 2017] dalyviai, klausęsi gamtos garsų, demonstravo 30 proc. geresnį dėmesingumą, greitesnį sprendimų priėmimą ir aukštesnį kūrybiškumo lygį, palyginti su tais, kurie buvo veikiami miesto triukšmo.

Įdomu tai, kad paukščių čiulbėjimas – ypač giedančių giesmininkų – evoliuciškai susijęs su saugumu ir buvimu tinkamoje aplinkoje. Kitaip tariant, kai girdime paukščių giesmes, mūsų smegenys priima tai kaip signalą: viskas gerai, esi saugus. Ir tik tada, kai pasiekiame šią vidinę ramybės būseną, gali atsiverti gilus, kūrybinis mąstymas.

Miško terapijos metu dažnai nutinka taip, kad žmonės pirmą kartą po ilgo laiko išgirsta tylą tarp garsų – pauzes, kurios tampa ne mažiau reikšmingos nei pats garsas. Šis subtilus garsinis peizažas leidžia išgirsti ne tik gamtą, bet ir save – vidinį balsą, kuris dažnai būna užgožtas miesto triukšmo.

Vietoje nerimo ar informacijos pertekliaus atsiranda vietos įžvalgai. Ir staiga, vidury tylos, gimsta naujas sumanymas. Kartais kūrybinė įžvalga ateina ne per mintį, o per garsą – ar jo nebuvimą.

Gilus įsiklausymas: būdas būti santykyje

Gilus įsiklausymas – tai daugiau nei gebėjimas girdėti garsus. Tai vidinė laikysena, kuri atveria mus tikram santykiui su pasauliu. Klausomės ne tam, kad atsakytume, o tam, kad išgirstume. Klausomės ne tik žodžių, bet ir pauzių tarp jų. Ne tik žmogaus balso, bet ir medžių šnarėjimo, paukščio tylos, vandens srovės pokalbio su akmenimis.

Tai įsiklausymas, kuris reikalauja mūsų pajusti. Kūnu, ne tik protu. Klausymas, kuriame atsisakome būti dominuojančia rūšimi ir tampame lygiateise santykio dalimi. Šis įsiklausymas – tai eko-somatinė praktika, grąžinanti mus į buvimą pasaulyje su pagarba, švelnumu ir smalsumu.

Gilus įsiklausymas neša gijimą – jis sušvelnina mūsų kūnus, reguliuoja nervų sistemą, padeda susigrąžinti ryšį su savimi ir su tuo, kas daugiau nei mes. Tai veiksmas, kuris kartu yra ir dvasinė, ir politinė laikysena: priimti kitus pasaulius kaip gyvus, vertus girdėjimo, vertus atsako.

Kvapai: nematomi, bet galingi kūrybos žadinimo šaltiniai

Natūralūs kvapai – žemės, sakų, grybų – taip pat veikia kaip kognityviniai atstatytojai, ypač pavargus nuo ekranų ir technologijų pertekliaus.

Kvapas – tai giliausiai su emocine atmintimi susijęs pojūtis. Vos vienas įkvėptas miško kvapas gali mus akimirksniu sugrąžinti į vaikystės atostogas, saugumo jausmą ar seniai pamirštą įvykį. Ši nepaprasta uoslės savybė leidžia kvapams aktyvuoti kūrybinius prisiminimus, emocijas ir asociacijas, kurios tampa įkvėpimo šaltiniu.

Gamtoje kvapai – autentiški, gyvi ir nuolat kintantys. Drėgnos žemės, sakų, samanų, žydinčių augalų ar šviežiai nupjautos žolės kvapas veikia raminančiai, mažina įtampą ir pažadina subtilų jutiminį buvimą.

Kai atsiveria kvapas, atsiveria ir pojūtis – o iš jo gali gimti istorija, paveikslas ar naujas sprendimas.

Lytėjimo pojūtis ir neigiami jonai: kūrybos atgaiva per odą

Lytėjimas – tai giliai instinktyvi patirtis, padedanti mums atkurti ryšį su pasauliu ir pačiais savimi. Gamtoje lietimas įgyja ypatingą reikšmę: kai braukiame ranka per medžio žievę, basa koja jaučiame samanų švelnumą ar rankomis merkiame vandenį ežere, įjungiame kūno atmintį ir emocinį suvokimą. Tyrimai rodo, kad fizinis kontaktas su natūraliomis tekstūromis ne tik ramina nervų sistemą, bet taip pat skatina kūrybinį mąstymą, ypač aktyvindamas dešiniojo pusrutulio veiklą, atsakingą už intuiciją, vaizduotę ir meninę išraišką.

Lytėjimo patirtis gamtoje išplečia mūsų jutiminį lauką – ji primena, kad kūryba gimsta ne tik galvoje, bet ir per visą kūną. Liesdami, jaučiame. O kai jaučiame – atsiveriame naujoms idėjoms.

„Kartais kūryba
prasideda ne nuo galvos,
o nuo pėdų,
braidančių per rasotą žolę.
Mintys teka iš kulnų,
pro blauzdas,
kol pasiekia delnus,
laikančius tuščią puslapį.”

Išsirink objektą – akmenį, medžio šaką, samanų lopinėlį – ir tyrinėk jį vien per lytėjimą. Užmerk akis, pajausk tekstūrą, temperatūrą, formą. Leisk rankoms „mąstyti“. Po kelių minučių aprašyk ar nupiešk, ką jauti – ne tai, ką matai. Tai puikus būdas išlaisvinti vaizduotę ir pasiekti gilesnį kūrybinį ryšį.

Samanų atmintis
„Paliečiant samaną,
atsiveria laikas.
Lyg pirštais bristum
į švelnų prisiminimą,
kur kūryba reiškia
buvimą atviru.”

Gamta kaip kūrybinis bendrininkas

Gamta primena: kūryba nėra darbas ar įgūdis, tai santykis su gyvenimu, su savo kūnu, su supančia aplinka. Kūrybinės idėjos gimsta tada, kai jaučiamės gyvi, kai atpažįstame pasaulį kaip pilną galimybių, simbolių, metaforų.

Kūrybinis protas išlaisvėja ten, kur pojūčiai susitinka su gyva realybe.
Tad kitą kartą, kai jausitės užstrigę, išsekę ar be įkvėpimo – išeikite į lauką. Leiskite pojūčiams atsibusti. Įsiklausykite. Galbūt kita didžioji idėja jau laukia… pušies šakos viršūnėje.

Kai atsijungiame nuo informacijos pertekliaus ir prisijungiame prie savo pojūčių – kūryba nebeatrodo sunkus darbas. Ji virsta atsaku į pasaulį, kuris su mumis kalbasi – jei tik sustojame ir klausomės.

„Turime vėl pradėti jausti – tai vienintelis būdas išlikti. Kai slenkame pirštu per ekranus, iš tiesų trokštame būti priglausti medžio šakose ir būti matomi daugiau nei žmogiško pasaulio.”

Kartais tau tereikia:

• 10 minučių po medžiu su arbatos puodeliu,
• vieno lietaus, kuris pažadina visus kvapus,
• ar tylos tarp garsų, kai pajunti… kad esi.

Praktika: Kūrybos įžeminimas per pojūčius

Štai paprastas pratimas kūrybinei pauzei gamtoje:

5 pojūčių kvietimas

Kai būsi gamtoje, trumpam sustok. Užmerk akis. Įkvėpk.

• Ką matai? Atrask bent 3 skirtingas spalvas ar formas.
• Ką girdi? Išgirsk 3 skirtingus garsus.
• Ką jauti prisilietimu? Rask 3 skirtingas tekstūras.
• Ką užuodi? Ką tai tau primena?
• Ką jaučia tavo kūnas? Karštį? Vėsą? Vėją?

Kai sugrįši prie savo kūrybinio darbo, pastebėk: tavo mąstymas tapo švelnesnis, lėtesnis, bet gal net gilesnis?

Norėtum gauti šiuos įrašus tiesiai į savo pašto dėžutę?

Prenumeruok „Gyvo Žalio” naujienlaiškį, jei nori daugiau įkvėpimo ir įžvalgų apie kūrybiškumą, sąmoningumą ir ryšį su gamta. Kitame įraše toliau gilinsimės į biosemiotiką – bendravimą su nežmogišku pasauliu, dėmesio atkūrimo teoriją, kaip gamta atkuria dėmesį ir aktyvuoja alfa bangas.

Linkėjimai iš Labanoro girios,

Monika Peldavičiūtė

Teksto įkvėpimas šis pokalbis: