Viešas Krepimasis „NETEISINGA! BET – TEISĖTA! O KUR PROTINGUMO KRITERIJUS?
Lietuvos Respublikos Aplinkosaugos ministerijai, Valstybinei miškų tarnybai
2020 m. birželio 22 d. (tekstas neredaguotas)
Kreipiuosi siekdama išsiaiškinti, kodėl miško kirtimo veiksmai šiuo metu (pavasarį) vykdomi šalia Grigiškių, Dėdeliškių miške pateisinami teisės aktais, ir kodėl teisės aktais iš viso leidžiami tokie kirtimai šalia miesto, birželio mėnesį, kai paukščiai tik ką išsirito lizduose, o žvėrys atsivedė jauniklius ir sunkusis transportas kelia ne tik didelį triukšmą, bet ir gadina miško kelius bei paklotes.
Prašome pateikti kaip yra viešinami miškų kirtimo planai ir kokiu būdu visuomenė gali įtakoti jų sudarymą ir konroliuoti įgyvendinimą. Ką bendruomenė turėtų padaryti, kad daugiau tokie „teisėti“ veiksmai nebūtų vykdomi?
Pirmiausiai noriu atkreipti dėmesį, kad kirtimų vietos ribojasi su Naujojo Lentvario botaniniu draustiniu. Vienoje keli pusėje – draustinis, kitoje jau IV miškų zona, kurioje galimi bet kokie kirtimai ir III miškų zona, kurios apsauginės zonos statusas nieko nereiškia, nes ir čia miškas kertamas plynai. Šiuose miškuose labai daug pelkėtų vietų, auga gausi medžių, krūmynų bei žolynų įvairovė, labai gausi ne tik flora, bet ir fauna. Ir visi sėkmingai gyvena nedideliame maždaug 4 kv. km. plote tarp Grigiškių ir Lentvario. Čia teko sutikti ir stirnas ir briedžius ir lapes ir kiškius. Taip pat pilna mažesniųjų žvėrelių. Pelkėtose vietose gyvena ir gervės, pilkieji garniai, o šiais metais atskrido ir dvi porelės baltųjų garnių. Pries kelis metus atskrisdavo ir didieji dančiasnapiai. Jau nekalbant apie kitų paukščių įvairovę.
Deja, po to, kai prie pelkės iškirto dalį miško (beje irgi pavasarį) – daugiau šių paukščių matyti neteko. O štai birželio pradžioje pradėjus valyti miško krūmynus – ruošiant mišką kirtimams – kitoje tos pačios! pelkės pusėje dingo ir baltieji garniai. Žinoma, nebeatskrenda ir gervės, kurios gyvena už puskilometrio esančioje pelkėje.
Kitoje pelkės pusėje matosi iškirstas miškas, o kairėje dar stovi medžiai kuriuose prieš kelias savaites matėme baltuosius garnius…… TEISĖTA! BET AR TEISINGA?
Gyvenu šalia šito miško jau daugiau kaip penkiolika metų, Per šį laikotarpį kiekvienais metais buvo kertamas miškas nedideliais plotais ir atsodinamas. Tikėjau, kad viskas daroma saugant gamtą. Per tą laiką nelabai dideliame plote – tuose pačiuose 4 kv. Km. atsirado apie dešimt kirtaviečių, ir kas liūdniausia, jų plotai vis didėja, o iškirtus pušis ir lapuočius atsodinamos eglės ir ąžuoliukai.
Šiais metais jau iškirstos biržės susijungia – seno miško beveik ir nelieka. Panašu, kad dar po kelių metų buvęs senas turtingas miškas pavirs eglynu – ąžuolynu – jaunuolynu. Ir visa tai prie pat miesto ribos. Ar šalia miestų augantys miškai neturėtų būti labiau saugomi ir nepaverčiami jaunuolynais?
Biržės jau sujungiamos – ir puikiai matyti kaip pušynas verčiamas eglynu. TEISĖTA! BET AR TEISINGA?
O kur dėtis žvėrims?
Prieš metus iškirstame dideliame plote aptikau bent dvi barsukų olų sistemas. Ten tikrai gyveno šeimynos. Kirto irgi panašiu laiku. Sunku ir įsivaizduoti kas turėjo darytis su jaunikliais. Matant tokius veiksmus, ypač pastariasiais metais, kyla daug klausimų.
Valstybinės miškų tarnybos atstovas kirtavietėje pareiškė, kad tarnyba darbus atlieka labai gerai, juk Valstybinė miškų urėdija yra viena pelningiausių valstybinių įmonių Lietuvoje!!!!!, o čia, šiame miške, viskas bus gerai, nes palaipsniui, kaip ir numato teisės aktai, visas bus paverstas jaunuolynu. Be to – iškirstas miškas – tai jūsų vaikų pinigai, o į klausimą ar mūsų vaikai pamatys kaip atrodo senas ąžuolynas atskymas buvo paprastas – anūkai, gal.
Tai nejaugi mes viską matuojame pinigais? O kur protingo ūkininkavimo kriterijai, jau nekalbant apie gamtosaugą.
Miškininkai taip pat užtikrino, kad visur atsodinant tas pačias egles su ąžuolais bus užtikrinta gamtos įvairovė, vyraujanti šiuo metu. Nesuvokiami tokie pareiškimai. Nereikia būti profesionalu, kad žinotum – po eglėm beveik niekas neauga. O didelėse kirtavietėse, kol tos eglės auga, užsiveisia invaziniai augalai – užgožiantys visus ten klestinčius žolynus.
Norėčiau dar atkreipti dėmesį – miškas yra taip arti gyvenamųjų namų, kad yra tapęs gyventojų pasivaikščiojimo vieta. Per karantiną čia šeimos sėkmingai išeidavo pasivaikščioti. Vaikai galėjo matyti ne tik paukščius, bet ir atsispaudusias tik ką prabėgusio briedžiuko ar stirnos pėdas… Džiaugėmės, kad mažiau kaip kilometras nuo autostrados turime tokį gyvą gamtos kampelį, kuriame gausu gyventojų ir galime kartu sugyventi. Baltieji garniai nors yra labai bailūs – teritorijos nepaliko, iki atvažiavo kirtėjai.
Kur protingumo kriterijus? Kyla klausimai, į kuriuos prašau reaguoti:
Teisėta, bet ar teisinga? Ar miškai, esantys prie pat miestų, neturi labiau saugotinų statuso? Kokiais argumentais grindžiami sprendimai senus apsauginės zonos miškus paversti jaunuolynais?
Teisėta, bet ar teisinga? Ar galima kirsti mišką kai paukščiai tik ką išperėjo jauniklius, o ir žvėrys augina jaunas vadas?
Teisėta, bet ar teisinga? Ar galima leisti nedidelių plotų miškuose tokios apimties kirtimus, kad visas miškas virstų jaunuolynu? Ar riboje su draustiniu kitoje miško kelio pusėje jau galimi plyni kirtimai, neatsižvelgiant, kad miškas iš esmės yra toks pat turtingas flora ir fauna?
Teisėta, bet ar teisinga? Ar miškininkas prieš pradėdamas kirtimus neturi įsitikinti kokią žalą padarys florai ir faunai?
Kuo grindžiamas sprendimas iškirtus vienos rūšies medžius – pakeisti kita rūšimi – visame atsodinamame plote.
Teisėta, bet ar teisinga? Ar miškotvarka miške, besiribojančiame su gyvenviete neturi būti derinama su gyventojais, ar bent jau vykdoma atsižvelgiant į gyventojų poreikį. (Šiuo atveju, šalia namų augantis pušynas greitu laiku pavirs jaunu eglynu, o ir miško keliai bei takeliai, kurie tapo žmonių pasivaikščiojimo vietomis išmaitojami sunkaus transporto iki nepraeinamų vietų).
Po šiuo mano laišku pasirašys daug Grigiškių gyventojų, bet skubu jį išsiųsti, nes pro namų langus matome kaip negailestingai krenta gražios pušys, augančios šalia pat prieš kelis metus jau iškirstos biržės, ne, ne vienos, o jau kelių jų. Laukiame išsamių paaiškinimų iš atsakingų institucijų.
Pagarbiai,
Dr. Jurgita Rotomskiene
Ona Češūnaitė