Daugiau nei metus trukęs Nacionalinio miškų susitarimo procesas birželio pabaigoje pasiekė kulminaciją – paskelbtas galutinis susitarimo tekstas. Dėl ko pavyko sutarti, o kas ir toliau lieka neišspręsta?
Rengiant Nacionalinį miškų susitarimą, procese dalyvavo apie 400 skirtingų profesijų ir sričių atstovų, atstovaujančių daugiau nei 40 organizacijų. Jie išreiškė skirtingus interesus, ateities poreikius ir lūkesčius dėl to, kaip turėtų atrodyti mūsų šalies miškai, kokia kryptimi turėtume judėti. Išryškėjo dvi pagrindinės vizijos: vieni nori išlaikyti esamą situaciją ir net sustiprinti medienos gavybos kryptį. Kiti teigia, jog reikia esminių pokyčių – turi mažėti ūkinių miškų, svarbu plėtoti nemedieninę ekonomiką, plynus kirtimus turi keisti gamtiškoji miškininkystė.
Vis dėlto, prieš svarstant Lietuvos miškų ateitį, reikėtų suprasti, kokia yra mūsų miškų dabartis. Apie tai ir ką svarbiausio turėtume žinoti apie Nacionalinį miškų susitarimą, paprašėme papasakoti asociacijos „Gyvo Žalio“ koordinatorių Monikos Peldavičiūtės ir Austės Juozapaitytės – aplinkosaugininkių, kurios aktyviai dalyvavo Nacionalinio miškų susitarimo procese.
Negailestingai kertami
Pasak A. Juozapaitytės, nors save laikome miškų šalimi ir Lietuva dar turi išlikusių gausia biologine įvairove, natūralių, buveinėmis pasižyminčių senųjų miškų, tačiau šiuo metu šalyje vyrauja ūkinis miškų naudojimas. „Net 87 proc. visų mūsų šalies miškų yra skirti medienos išgavimui, tik 10 proc. ekologijai ir 2,6 proc. rekreacijai. Šiais metais atliktas valstybinis miškų auditas parodė, kad miškai saugomi nepakankamai: stipriai blogėja saugomų rūšių būklė, turime du įspėjimus iš Europos komisijos dėl saugomų teritorijų nepakankamumo. Tai rodo, kad galbūt su Lietuvos miškų priežiūra nėra viskas gerai“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.
A. Juozapaitytė pastebi, kad dažną lietuvį suklaidina miškų statistika, kurioje nurodoma, jog miškų Lietuvoje daugėja. „Iš tiesų situacija priešinga. Kadangi net plynas kirtimas laikomas mišku, statistiškai Lietuvoje daugėja miško paskirties žemės arba ką tik atsodintų jaunuolynų, tačiau brandūs įvairiarūšiai miškai ir sengirės sparčiai nyksta. Tai parodo ir tarptautiniai Forest Watch duomenys. Remiantis jais, Lietuva kiekvienais metais praranda miško lajos, o nuo 2000-ųjų prarado beveik 20 proc. medžių dangos“, – niūrius skaičius pateikia aplinkosaugininkė.
Siekta išgirsti visus
M. Peldavičiūtės teigimu, Lietuvoje turime išvystytą saugomų teritorijų tinklą, tačiau juose esančios vertybės nėra pilnai apsaugotos. Daugiau nei pusėje šių teritorijų vyrauja ūkiniai miškai, kuriuose galimi plyni kirtimai. Taip, pasak pašnekovės, suniokojamos ne tik ten esančios buveinės, bet ir rekreacinis tos vietos potencialas. „Didžiausios ir vertingiausios Lietuvos girios, tokios kaip Šimonių giria, Labanoras, Karšuvos, Žalioji giria, Dzūkijos nacionalinis parkas, teoriškai yra saugomos, tačiau praktiškai čia ūkininkaujama kaip ūkiniuose miškuose. Tai sukėlė paskutinius kelerius metus sustiprėjusį visuomenės nepasitenkinimą. Dėl vis dažniau matomų plynų kirtimų ir per intensyvaus miškų kirtimo vyko nemažai protestų Vilniuje ir regionuose“, – kalba M. Peldavičiūtė.
Pasak pašnekovės, Nacionalinį miškų susitarimą paskatino keletas veiksnių. Visų pirma, tai vis didėjantis visuomenės nepasitenkinimas tuo, kaip tvarkomi Lietuvos miškai, taip pat pasaulinės biologinės įvairovės ir klimato krizės, kurios verčia ieškoti naujų ūkininkavimo būdų ir prisitaikymo. „Deja, miškų sektorius nuo seno buvo gan uždaras ir iki šiol miškų klausimuose Lietuvoje vyravo medienos pramonės ir miškininkų balsas bei interesas. Bendruomenės, gyvenančios šalia miškų, gamtininkai, aplinkosaugininkai ar kiti suinteresuoti žmonės ir specialistai neturėjo galimybės išsakyti savo poreikių ir vizijos Lietuvos miškams. Todėl buvo inspiruotas Nacionalinis miškų susitarimo procesas, kurio vienas pagrindinių tikslų buvo lygiavertiškai įtraukti visas suinteresuotas šalis, išgirsti visų poreikius ir atstatyti balansą miškuose. Nacionaliniame miškų susitarime pirmą kartą dėl miškų politikos pasisakė įvairių sričių atstovai: etninės kultūros, bendruomenių, turizmo, medžiotojai, mokslininkai, gamtininkai, darbuotojai, miškininkai ir pramonės atstovai“, – apie lig šiol nematyto masto diskusijas pasakoja aplinkosaugos specialistė.
Skirtingos miško panaudojimo vizijos
Galutinį susitarimų tekstą formulavo devynios teminės grupės. Ne visoms joms pavyko sutarti, tai padarė tik šešios. Trys temos, kuriose nesusitarta, yra „Įvairialypių miško naudų suderinamumas ir ilgalaikis balansas“, „Geresnė biologinės įvairovės apsauga miškuose“ ir „Miškų teikiamos ekonominės naudos padidinimas“. A. Juozapaitytės teigimu, nors yra reikšmingų ir gan svarbių sutarimų, tačiau esminėse temose sutarimo pasiekti nepavyko. Susitarimo metu tarp dalyvių ryškiai išsiskyrė dvi kryptis ir skirtingos Lietuvos miškų vizijos. Viena jų stiprina jau ir taip intensyvią medienos išgavimo kryptį, kita kalba apie Lietuvą kaip apie gamtinio turizmo ir sveikatinimo miškuose lyderę Europoje, tvaraus, žiediško ir saikingo medienos vartojimo pavyzdį.
Kaip sako M. Peldavičiūtė, didžiausi nesutarimai kilo būtent dėl balanso miškuose – kokia kryptimi turime judėti? Kiek miškų turi būti išskirta gamtai ir žmogui, o kiek palikta medienos išgavimui? „Pramonės atstovai norėtų išlaikyti dabartinės situacijos status quo ir intensyvinti medienos naudojimą. Gamtos mokslų specialistai ir bendruomenės, gyvenančios šalia miškų, reikalauja pokyčių ir siūlo ne mažiau nei 50 proc. skirti gamtai ir žmonėms, t. y. 30 proc. gamtos apsaugai ir 20 proc. socialiniams poreikiams, rekreacijai ir miškams aplink gyvenvietes. Likusiuose miškuose galėtų būti ūkininkaujama medienos gavybai. Pramonės atstovai su tuo nesutinka, jie siūlo švedišką modelį, kur 80 proc. miškų yra ūkiniai ir tik 20 proc. skirta gamtai ir žmonėms“, – priešingas nuomones pristato M. Peldavičiūtė. Temose, kuriose liko nesutarta, galutinį sprendimą turės priimti politikai, o tai darant, pasak pašnekovės, reikėtų remtis Europos Žaliojo kurso gairėmis. Jos sako, jog ateityje ekonomikos augimas turėtų būti atsietas nuo išteklių naudojimo, kuriama aukštesnė pridėtinė vertė ir plačiau vystoma nemedieninė ekonomika.
Socialinė ir sveikatinimo reikšmė
A. Juozapaitytė apgailestauja, jog ne tik bendro sutarimo nepavyko rasti, bet ir didelio pasipriešinimo sulaukta tokiuose svarbiuose klausimose kaip saugomų teritorijų apsauga. „Atrodo, savaime suprantama, jog saugomų teritorijų miškai turėtų būti skirti apsaugai. Deja, didžioji dalis jų yra ūkinės paskirties. Šio prieštaringumo, susikirtus medienos pramonės ir gamtosauginiams interesams, pilnai pakeisti nepavyko. Vis dėlto sutarta saugomų teritorijų miškuose plėtoti gamtai artimą miškininkystę, atsisakant daugumos plynųjų kirtimų ir harmonizuojant miškininkystę su bioįvairovės apsauga“, – pasiekimus apžvelgia A. Juozapaitytė.
Pašnekovė sako, jog Lietuvoje turime didelę problemą dėl prastėjančios gyvenamosios aplinkos – dėl aplink miestus ir kaimus naikinamų miškų kenčia žmonių gyvenimo kokybė. Dėl to galima pasidžiaugti, jog Nacionaliniame miškų susitarime yra sutarta greta miestų ir gyvenviečių išskirti apsauginius miškus, kuriuose negalimi plyni kirtimai bei intensyvus ūkininkavimas. „Pagrindinė šių miškų funkcija turėtų būti buferinė apsaugos zona nuo oro, triukšmo ir kitokios taršos. Ji turėtų atlikti sveikatinimo ir rekreacinę funkciją, be to, tokie apsauginiai miškai yra labai svarbūs vietos atsparumui keičiantis klimatui“, – teigia A. Juozapaitytė. Pasak aplinkosaugininkės, labai svarbu ir tai, jog pirmą kartą pripažinti dvasiniai ir kultūriniai visuomenės poreikiai ir nuspręsta didinti socialinę miškų vertę bei plėsti jų plotus. „Numatyta sudaryti sąlygas dvasinius ir kultūrinius poreikius tenkinti senuose miškuose, atitinkamai tobulinti esamą miškų grupių sistemą. Tai padės miškuose vystyti kitokias, visuomenės socialiniams poreikiams svarbias, veiklas“, – viliasi pašnekovė.
Pelnas – ne vien iš medienos
Kaip sako A. Juozapaitytė, iki šiol Lietuvoje bene vienintele pajamų iš miško ekonomine veikla buvo laikomas medienos išgavimas. Atsižvelgiant į besikeičiančius poreikius ir užsienio šalių pavyzdžius, miškų susitarime nutarta sukurti nemedieninių miško paslaugų pajamų modelį. Juo bus siekiama labiau vystyti kitokias pelną nešančias veiklas miškuose kartu išsaugant ir miško ekosistemą. „Pavyzdžiui, Austrijoje tokios nemedieninės ekonomikos veiklos sudaro 40 proc. Saugomų teritorijų tarnybos atliktais paskaičiavimais matoma, kad ekosisteminės miškų paslaugos teikia 2,2 karto didesnę ekonominę vertę nei medienos išgavimas. Jei tuose miškuose dar ir vystoma turizmo ar kita tvari ir su biologinės įvairovės apsauga suderinama pelną nešanti veikla, pajamos gali ženkliai išaugti. Lietuvoje vien apsaugojus „Natura 2000“ tinklą ir ten nevystant ūkinės veiklos, būtų galima sutaupyti 330 milijonų eurų“, – skaičiuoja pašnekovė.
Aktyviam ir pasyviam poilsiui
„Iki šiol apie miškų poveikį sveikatai buvo kalbama tik labai paviršutiniškai, bet susitarimo metu pavyko pasiekti, jog atsirastų rekreacinių miškų skirstymas į aktyvaus ir pasyvaus poilsio teritorijas, – svarbius pasiekimus aptaria A. Juozapaitytė. – Tai reiškia, jog žmonės, siekiantys laiką praleisti aktyviai (dviračių, orientacinis sportas ir kt.) galės rinktis specialiai tam parinktus miškus, kuriuose jų veikla nepakenktų biologinei įvairovei. Išsiilgę miškuose ramybės ir norintys pasimėgauti miško gydomuoju poveikiu, galės rasti miškus, skirtus būtent ramiam poilsiui. Tokie miškai kitose šalyse dar vadinami gydomaisiais. Kalbant apie rekreacinius miškus, susitarimo metu nuspręsta atsisakyti perteklinio reikalavimo priskiriant mišką rekreaciniam ten privalomai įrengti infrastruktūrą. Šis reikalavimas labai apsunkindavo miško grupės keitimą ir apsaugą, juo labiau jog ne visam poilsiui mums reikia medinių takelių bei suoliukų. Vis daugiau žmonių nori ilsėtis natūraliame, su minimalia žmogaus intervencija miške.“
Stipresnis miškų užnugaris
M. Peldavičiūtė pastebi, kad iki šiol tarp politikų, kalbant apie klimato kaitą ir miškus, vyravo klaidingas požiūris, jog daugiausia anglies dvideginio sugeria jauni miškai. Vis dėlto Nacionalinio susitarimo metu priimta mokslu grįsta pozicija, jog brandūs senieji miškai ir jų dirvožemis yra labai svarbūs anglies kaupimui. Tai, pasak pašnekovės, įrodo ir išsamūs, daugelyje šalių atlikti ir pripažinti tyrimai. Be to, sutarta, jog sprendžiant klimato kaitos problemas, šie klausimai turi būti derinami su biologinės įvairovės apsaugai svarbiais žingsniais.
„Dar vienas labai svarbus pasiekimas, nesusijęs su susitarimo punktais, yra tai, jog proceso metu susiformavo stipri gamtininkų, visuomenininkų, specialistų bendruomenė. Taigi mes ir toliau kartu sieksime miškų apsaugos tikslų“, – tvirtina aplinkosaugininkė.
Susitarimas neturi likti pažadais
M. Peldavičiūtė sako, jog šis susitarimas turėtų apibrėžti Lietuvos miškų viziją ateinantiems 30 metų. Šiuo metu Nacionalinio miškų susitarimo dokumentas yra perduotas politikams Seime ir laukia jų patvirtinimo. Priėmę jį, politikai, rengdami teisės aktus ir miškų įstatymų pakeitimus, turėtų remtis nustatytomis kryptimis ir jas įgyvendinti.
Vis dėlto kol kas miškų schemų ir kirtimų planavimas vyksta pagal senąsias taisykles. Jose sprendiniai numatomi dešimčiai metų į priekį, todėl kyla klausimas – kada prasidės realūs pokyčiai ir kaip juos išjudinti? M. Peldavičiūtė apgailestauja, jog kol vyksta nacionalinis miškų susitarimas ir toliau yra kertami ir planuojami kirtimai saugomose teritorijose ir aplink gyvenvietes. „Kad ir kokių neblogų pasiekimų pavyko pasiekti miškų susitarimo procese, visa tai dar turės atsidurti teisės aktuose. Tam reikia laiko ir politinės valios bei visuomenės spaudimo greičiau įgyvendinti pokyčius. Todėl bendruomenės jau dabar turi aktyviai dalyvauti vykstančiuose planavimo procesuose ir netinkamiems sprendimams užkirsti kelią. Taip, kaip tai padarė Šimonių girios bendruomenė. Ji sustabdė Utenos apskrities miškų schemų planavimo dokumentą ir reikalauja, jog planavimas atsižvelgtų į bendruomenės socialinius poreikius ir Nacionalinį miškų susitarimą. Bet koks pokytis, net įtvirtintas teisės aktuose, neįvyks be aktyvios, savo aplinkos kokybe besirūpinančios bendruomenės“, – neabejoja pašnekovė.
Ramutė Šulčienė
„Savaitė“
Projektas “Pilietinės visuomenės gebėjimų stiprinimas ir įtraukimas į nacionalinės ir regioninės miškų politikos formavimą” yra aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.
