Gamtos teisių revoliucija (Pasaulio pavyzdžiai)

Gamtos teisių diegimas į teisinę sistemą gali padėti apsaugoti aplinką nuo sunaikinimo

 

Moksliniai tyrimai rodo, kad pasaulinė klimato kaitos krizė greitėja ir kad dabartiniai aplinkos apsaugos įstatymai nėra pakankamai veiksmingi pakeisti šią tendenciją. Judėjimas pripažinti gamtą kaip teisių turėtoją teigia, kad esami įstatymai labiau siekia reguliuoti gamtos išteklių naudojimą, o ne stabdo jos naikinimą. Užuot reformuojant tokius įstatymus, vis daugiau jurisdikcijų visame pasaulyje pripažįsta gamtos teises (žr. tekstą gale). Šis būdas gali geriau apsaugoti natūralias gamtos sistemas, nors lieka neišspręstų klausimų ir įvairių disciplinų indėlis bus reikalingas šiai teisių revoliucijai įgyvendinti ir jos veiksmingumui užtikrinti.

Idėjos apie teises laikui bėgant keitėsi. Šiuolaikinė idėja, kad egzistuoja tam tikros visuotinės prigimtinės žmogaus teisės, kurios nėra suteikiamos valstybės ir kurių negalima atimti atsirado Švietimo epochoje. Pavyzdžiui, 1776 m. Amerikos Nepriklausomybės deklaracijoje teigta, kad teisės į gyvybę, laisvę ir laimės siekimas yra prigimtinės. 1789 m. Prancūzijos deklaracijoje paskelbtos žmogaus ir piliečio teisės, kurioje nurodyta, kad „visų politinių susivienijimų tikslas saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises“ tokias kaip teisė į laisvę. Šios prigimtinių žmogaus teisių deklaracijos davė pagrindą teiginiams, jog vergija ir kiti teisių pažeidimai buvo neteisėti. Atsižvelgiant į pražūtingus žmogų teisių pažeidimus Antrojo pasaulinio karo metu Jungtinių Tautų organizacija priėmė Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją, pripažįstant prigimtinį visų žmonių orumą ir platų teisių spektrą. Daugelis šių teisių dar nėra realizuotos, tačiau deklaracijoje nustatytos pamatinės moralinės kryptys teisingesnei visuomenei.

Gamtos teisių gynėjai pasisako už tai, kad gamtos naikinimas yra moralinė klaida ir tai reikia stabdyti. Šis teiginys nėra pagrįstas moksliniais įrodymais, bet nėra mažiau pagrįstas nei teiginys, kad kenkti žmonėms yra moralinė klaida. Nei žmogus teisės nei gamtos teisės negali būti įrodyti vien moksliniu procesu, bet mes galime daryti išvadas atsiremiant į teisingumo sampratą vertinant tai, kas mūsų manymu, yra būtina žmonių ar gamtos klestėjimui.

Judėjimas pripažinti gamtą kaip teisių turėtoją yra panašus gyvūnų teisių judėjimui tuo, kad juo siekiama įtvirtinti ne žmogaus teises. Tačiau gyvūnų teisės, kaip ir žmogaus teisės įprastai teikia pirmenybę atskirų individų apsaugai. Pasak T. Regano, visi individai turi prigimtinę vertę, taipogi ir teises vien tuo, kad yra gyvi. Gamtos teisių judėjimas apima platesnes nei gyvūnų teisių diskurso ribas. Šalininkai daugiausia dėmesio skyrė prigimtinėms bendruomenių, ekosistemų ar kitų gamtos sistemų teisėms, kurios yra gyvos arba palaiko gyvybę, pavyzdžiui, kalnai ar Motina Žemė. Paralelės gali būti matomos apžvelgiant kolektyvines teises, tokios kaip tautų apsisprendimo teisė ar teisė į kultūros apsaugą.

GAMTOS TEISIŲ PAGRINDAI

Kolektyvų teisės, gyvūnų teisės, ir gamtos teisės gali būti grindžiamos subjektinių teisių teorija. Pasak J. Razo, asmuo teisinę pareigą turi tik tokiu atveju, kuomet kito individo interesas yra pakankamai svarus šia pareiga teisiškai riboti jo elgesį. Kai kurie gamtos interesai, kurie laikomi esant pakankamais siekiant įgyti atskiras teises, apima teisę į egzistavimą, buveines ir atlikti savo ekologinius vaidmenis. Pati subjektinių teisių teorija nėra vienintelis gamtos teisių pagrindas, bet Razas teigia, jog kuomet subjektai vertintini ne vien pagal tai kiek jie sukuria vertės kitiems, o yra vertingi patys savaime, gali turėti savo teises. Gamtos teisių gynėjai turi gilius vertybinius įsitikinimus, kad gamta turi šią vidinę vertę.

Kiti argumentai dėl teisių kyla iš religijos ar dvasingumo. Švietimo epochoje žmogaus teisių teorijose Biblija Dievą dažnai įvardijo kaip žmogaus teisių šaltinį, tačiau ne vakarietiškos religijos ir ypač indėnų čiabuvių tikėjimas turėjo įtakos gamtos teisių diskursui. Gamtos teisių pasaulėžiūra dažnai jungia vakarietišką teisių koncepciją su nevakarietišku dvasingumu kaip priemonė ištaisyti ankstesnį gamtos uzurpavimą uždraudžiant ją naudoti kitiems. Pavyzdžiui, Naujoji Zelandija pripažino Whanganui upę ir ją supančią teritoriją Te Awa Tupua gamtos subjektu, tai kilo iš sutarties su Maorių gentimi ir šios genties dvasinio ryšio su upe. Panašiai Ekvadoro konstitucijoje pripažįstamos Žemės deivės Pacha Mama teisės. Ekocentriniai įstatymai taip pat gali būti suderinami su monoteistiniu dvasingumu, kaip rodo Popiežiaus Pranciškaus enciklika „Laudato si“, kurioje smerkiamas „tironiškas antropocentrizmas“ ir raginama kurti naują teisinę sistemą, apsaugančią ekosistemas.

Gamtos teisių diskursas nevertina gamtą tik kaip ekonominės naudos objektą ir nesiremia utilitariniu gamtos išteklių maksimalaus naudojimo siekiu. Teisinė kalba dažnai suteikė moralinę atramą apginti silpnąją pusę nuo išnaudojimo. Pavyzdžiui, vaikų darbas nebėra laikomas teisėtu dalyku, net jei tai būtų naudinga ekonomikai. Nepaisant to, utilitariniai argumentai taip pat gali būti pritaikyti gamtos teisių įgyvendinime, jei jie suteiktų veiksmingą būdą apsaugoti aplinką siekiant bendrojo gėrio.

TEISĖS NE FIZINIAMS SUBJEKTAMS

Moralinių teisių suteikimas gamtai kaip atskirų teisių subjektui yra diskutuotinas, tačiau gamta akivaizdžiai gali turėti subjektinių teisių, ką rodo jurisdikcijos, kurios jas pripažino, suteikė ar priėmė. Teisiškai pripažintos gamtos teisės atsirado iš įstatymų ir teismų sprendimų. Teisių suteikimas ne žmonėms nėra revoliucinis ar net neįprastas. Nors moraliniai įsitikinimai dažnai daro įtaką teisių plėtrai (ir atvirkščiai), teisių įtvirtinimui nebūtina turėti moralinio pagrindo. Įstatymas gali suteikti teises visų rūšių subjektams, jei mato pagrindą tai padaryti.

Korporacijos, profesinės sąjungos ir valstybės yra visi teisės subjektai, turintys atskiras teises ir pareigas pagal įstatymą. Jie turi teisę kreiptis į teismą, jei patiria žalą ir pareigas nepažeisti kitų asmenų teisių. Teisinėms sistemoms nekyla sunkumų sprendžiant ne žmogaus teisių klausimus. Gamtos teisės gali būti naudingos, kai trūksta kitokio pobūdžio teisinės apsaugos. Pavyzdžiui, žmogaus teisės į sveiką aplinką neapsaugotų rūšių, kurių egzistavimas gali prieštarauti žmogaus veiklai. Tokie gamtos apsaugos įstatymai kaip Nykstančių rūšių įstatymas gali apsaugoti rūšis, tačiau nesuteikia joms teisės egzistuoti, todėl šią apsaugą galima panaikinti įstatymų leidėjo iniciatyva. Jei vietoj to būtų pripažintos rūšies teisės, rūšių teisėti atstovai galėtų siekti restitucijos, net jei jų aiškiai neapsaugo teisės aktai ir kai jų poreikiai prieštarauja žmogaus poreikiams. Tai gali būti interpretuojama kaip vienos interesų grupės bandymas primesti savo valią kitiems, tačiau gamtos teisės gali būti tas tinkamas aplinkos apsaugos sprendimas, kai dabartinis reguliavimas nėra pakankamai veiksmingas.

Gamtos teisės gali būti naudingos, kai trūksta kitokio pobūdžio teisinės apsaugos. Pavyzdžiui, žmogaus teisės į sveiką aplinką neapsaugotų rūšių, kurių egzistavimas gali prieštarauti žmogaus veiklai.

GAMTOS TEISIŲ ĮTVIRTINIMAS

Iki šiol bandymai ginti gamtos teises dabartinio reguliavimo pagrindu davė gana mažus rezultatus. Ekvadoras ir Bolivija atliko novatorišką vaidmenį pripažįstant gamtos teises, tačiau nė viena iš jų nesugebėjo sumažinti gamtinės aplinkos nykimo. Nors keli teismo sprendimai buvo priimti pripažįstant gamtos teises, kurie sąlygojo naudingus aplinkai rezultatus, deja bendrame aplinkosaugos kontekste abi šalys toliau įgyvendino aplinkai žalingą politiką. Kitose šalyse siekiai pripažinti gamtos teises neatlaikė opozicinių jėgų pasipriešinimo, pavyzdžiui, Pensilvanijos Grant Township nutarimas, kuriame įtvirtintos gamtinių bendruomenių ir ekosistemų teisės egzistuoti, klestėti ir natūraliai vystytis, buvo pripažintos prieštaraujančios valstybės įstatymams ir pažeidžiančios pelno siekiančių juridinių asmenų teises. Be to, gamtos teisės gali būti naudojamos kaip pretekstas ne gamtos apsaugai didinti, o kitiems interesams tenkinti.

Pagrindinis veiksmingo gamtos teisių įgyvendinimo klausimas yra tai, kaip apibrėžti teisių turėtoją. Tai siejasi su didesniu klausimu, kaip apibrėžti pačią gamtą. Pavyzdžiai gamtos subjektų, kurių teisės buvo pripažintos subjektas yra Motina Žemė, Pacha Mama, upės, ekosistemos, gamtinės bendruomenės, ledynai, rūšys ir gyvūnų karalystė. Kiekvienas iš jų turi savo atskirą apibrėžties kompleksiškumą.

Išeitis gali būti nustatyti ekologiškai pagrįstus kriterijus, pagal kuriuos gamtos subjektai tampa teisių turėtojais, panašiai kaip procesas, kurio metu įmonės tapo juridiniais asmenimis per teisinę inkorporaciją. Čia mokslas yra svarbus vertinant rūšių buveinių poreikius, bendruomenės struktūras, ekologines funkcijas ir evoliucinius procesus. Gali būti lengviau moksliškai apibrėžti rūšis ar populiacijas nei Motiną Žemę, tuo labiau sutekiant jai teises, tačiau kitos teises turinčių subjektų koncepcijos gali būti labiau suderinamos su konkrečiomis teisinėmis sistemomis.

Kitas klausimas susijęs su tuo, kokias teises turės gamta. Kai kurie įstatymai gamtos objektus paskelbė teisės subjektais, leidžiančiais jiems pareikšti teisinius reikalavimus. Kiti pripažįsta nuosavybės teises, teises egzistuoti ir klestėti arba teises būti atkurtiems. Kaip ir daugeliui žmogaus teisių, ne iš karto aišku, kaip tokios teisės bus apibrėžtos, pavyzdžiui, kokį atstatymo tipą ar kokybę gamtos subjektai gali turėti. Pasiūlymai dėl rūšims paskirtų nuosavybės teisių į jų buveines gali būti daug žadantys. Mokslininkai, taip pat filosofai ir teisininkai reikalingi interpretuojant tai, ką šios teisės gali sukelti.

Tai veda prie klausimo kaip gamta gali pareikšti savo teises. Gynėjais galėtų būti paskirti atstovai, turintys atitinkamą patirtį, panašiai kaip ir neveiksnių žmonių globėjai. Taipogi, visuomenei gali būti suteikta teisė kreiptis į teismą gamtos subjektų vardu. Bet kuriuo atveju, norint nustatyti, kada pažeidžiamos gamtos teisės ir kaip galima bus pašalinti teisių pažeidimus, reikės tarpdisciplininio požiūrio.

Kitas pagrindinis klausimas bus tai, kaip bus sprendžiami konfliktai tarp gamtos subjektų ir juridinių asmenų ar žmogaus teisių ir interesų. Šis įvertinimas nulems, ar gamtos teisės bus veiksmingos. Nors gamtos teisėmis nesiekiama sustabdyti visos žmonių veiklos, tačiau jomis siekiama padaryti aplinkai žalingiausią žmogaus veiklą neteisėta. Pavyzdžiui, jei koalos populiacijos turi teises į savo buveinę, teismai gali pripažinti masinį koalos buveinių naikinimą neteisėtu, net jei to aiškiai nedraudžia galiojantys aplinkos apsaugos įstatymai.

Sprendimas dėl gamtos teisių ir žmogaus veiklos konfliktų bus prieštaringas, bet ne daugiau kaip konfliktai tarp, pavyzdžiui, žmogaus teisių į saviraišką ir nediskriminavimo. Gamtos ir žmogaus veiklos konfliktai vyksta masiškai ir sistemingai. Kai žmonės ir korporacijos turi teises, o gamta neturi, ji dažnai pralaimi, ką liudija ir toliau blogėjanti aplinka. Gamtos teisės gali padėti išvengti šio vienpusio rezultato.

ĮTVIRTINTŲ GAMTOS TEISIŲ PAVYZDŽIAI

Bolivija

2010 m. Motinos Žemės teisių įstatyme ir jos teisės sistemoje ir 2012 m. Motinos Žemės įstatymo ir integralaus gerovės vystymosi įstatymas pripažįsta teisės į gyvybę, gyvenimo įvairovę, vandenį, švarų orą ir atkūrimą.

Kolumbija

Kolumbijos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. nusprendė, kad Kolumbijos Amazonija yra teisių subjektas ir nurodė vyriausybei imtis veiksmų ją apsaugoti. Šis sprendimas pagrįstas Kolumbijos Konstitucinio Teismo 2016 m. sprendimo, kuriame teigta, jog Atrato upė turi atskiras gyvo subjekto teises – teisę būti apsaugota, išsaugota ir atkurta.

Ekvadoras

2008 m. Ekvadoro Respublikos konstitucijoje pripažįstamos „Pacha Mama“ ar gamtos teisės, įskaitant visišką pagarbą jos egzistavimui, gyvenimo ciklams, struktūrai, funkcijoms ir evoliuciniams procesams, taip pat teisę į atkūrimą.

Indija

2018 m. Utarakhando Aukštesnysis teismas paskelbė gyvūnų karalystę teisiniais subjektais, turinčiais gyvo subjekto teises, pareigas ir įsipareigojimus. Ankstesniame to teismo sprendime buvo pripažintos Gango ir Jamunos upių teisės, tačiau Indijos Aukščiausiasis Teismas sustabdė šį sprendimą.

Naujoji Zelandija

Tarp Maorių genčių ir Naujosios Zelandijos valdžios sudarytas susitarimas paskatino 2017 m. įtvirtinti įstatymą, kuriuo Te Awa Tupua upė buvo pripažinta gyvu subjektu kaip „nedaloma ir gyva visuma, apimančia Whanganui upę nuo kalnų iki jūros“ turinti tiek teises, tiek pareigas, įskaitant nuosavybės teises upės vagoje.

Jungtinės Valstijos

Tamaqua miestelis Pensilvanijoje 2006 m. priėmė vietinį potvarkį pripažinti gamtinių bendruomenių ir ekosistemų teises. Šiuo pavyzdžiu pasekė ir kitos savivaldybės skirtingose JAV valstijose. Kai kuriuos iš šių potvarkių teismai panaikino.

 

Straipsnio autoriai: Guillaume Chapron, Yaffa Epstein, José Vicente López-Bao

Straipsnis vertas iš anglų kalbos. Originalaus teksto nuoroda: A-rights-revolution-for-nature-Science-14-Mar-2019.pdf (therightsofnature.org) 

Vertė: Laura Čilinskaitė

 

Dalintis:

Daugiau:

Įrankiai

ATMINTINĖ – Kaip paskelbti Ąžuolą saugomu?

Ką reikia padaryti, kad šimtamečiai medžiai senoliai, taip pat išskirtinės išvaizdos ar moksliniu požiūriu vertingi medžiai taptų matomi, gerbiami ir saugomi? Kad jie nebūtų kliūtis, kurią reikia pašalinti statant pastatus, tiesiant kelius ar geležinkelius? Ką daryti radus brandų ar senolį ąžuolą? Kaip užtikrinti jam tinkamą apsaugą: Kaip suteikti Ąžuolui gamtos paveldo ar gamtos paminklo statusą?